Drėgnos akys
Ar tai mano širdies dužiai ?
Ar tai tavo drėgnos akys ?
Lėksiu ir išlėksiu į bedugnę
Viską žemišką praradęs
Viską iš nežemiško atradęs
Virsiu ir pavirsiu vien mintim
Ir apraizgęs visą žemę
( žemes traukai nugalėjus, pasidavus )
Krisiu tos minties galu į vieną tašką
Ir užaugsiu iš tos vietos
Vėl mintim apčiuopiama
Gal būt paprasčiausia tik gėle
Gal būt tik žmogum
Gal tik medžiu
Kito medžio atrama
Gal garsų gama
Gal
Bet įvyks tai ne šiandiena, ne dabar
Laiko nėra nei į priekį nei atgal
Laiko, laiko mano sielą
Tavo drėgnos akys
Ir neleidžia man išvystyt greičio
Visko žemiško netekti
1.Drėgnos akys
2.Mūzai
3.Stebuklai
4.Nebeieškok manes
5.Paukštė
6.Sapnas
7.Impulsas
8.Prasmė
9.Pavirsk
Mūzai
Lėkit mano mintys snaigėm
Šaltai pūgai siaučiant
Į šiltus jausmus
Ir ištirpkite rasos lašais
Ant nuogo kūno
Šilumą kuris man skleidžia
Nuosavais jausmais
Ir drėkinkit odą
Mano mintimis
Įkaitusius jausmus
Aš po to prieisiu
Savo kūnų
Prie prasmingo žvilgsnio
Mūzos nuostabių akių
Atsigert nuo josios kūno
Nuosavų minčių lašų
Kad numaldęs sielos troškulį
Vėl sukurt galėčiau
Nuosavą pasaulį iš jausmų
Stebuklai
Ne stebuklingoj vietoj
Bet tarp vidurnakčio
Ir tarp aušros
Užgimsta vėl stebuklai
Išlaisvinantys mūsų sielas
Į sapnų gelmes
Kai mūsų rankos virsta
Nuosavais sparnais
Kai vėjas smelkiasi po jais
Pakylam link žvaigždžių
Kai užmerktom akim
Mes regim tai
Ką norime regėt
Ir nuosavais sparnais
Apčiuopiam savo reginius
Nestebuklingoj vietoj
Darome stebuklus
Ir patys tampame
Stebuklų dalimi
Tik būk
Nebeieškok manęs
Nes aš visur
Kur tiktai tavo akys
Savo žvilgsnį kreipia
Mažom dalim pasklidęs
Ir įsikūnijęs į daiktus
Tampu aš PRAEITIM
Nebeieškok manęs
Nes aš kaskart šalia
Tik už ribos sapnų
Apčiuopiamos ir juntamos delnais
Aš vėl mintis
Tarp begalės minčių
Dabar tokia laisva
Aš ten kur tik jausmai
Kuriais tave jaučiu
Pajusk mane
Savais jausmais ir tu
Nebeieškok manęs
Tik būk
Paukštė
Lyg ir nieko
Šiam gyvenime netrūksta
Tiktai paukštės
Sidabrinėm plunksnom
Iš pasaulio kito, keisto
Kur gyvenimui suteikia
Tikrą prasmę
Kur jausmus paliečiame
Ne pirštais, o širdim
Kur pajuntama erdvė
Nuosavais sparnais
Bet!
Kaipgi atpažinti Ją ?
Kai Ji
Niekada ne šiandien ir ne šičia
Kartais ten už debesų
Kartais minioje žmonių
Kartais
Kartais ją šalia savęs jaučių
Bet niekad nežinau
Nes niekad nepaklausiu
Ar mylinti svajones
Paukštė TA, - tai TU?
Sapnas
Tu pasakei - tai sapnas
Vaizdų spalvom išaudęs ploną šydą
Kai praeitis nebegyvena mumyse
O žvilgsnių mūsų aidas
Skverbiasi į tylą
Kai kiekviena ląstelė kūno
Pačiom jautriausiom virpa stygom
Ir aš dabar matau
Kad ateitis bekraštė
Prie mūsų žvilgsnių virpa
Ir kaip įrodymas to sapno
Rasa blakstienose sužvilga
Tu pasakei - tai sapnas
Ir nebenori tu tikrovės
Todėl kad užmarštis sapne gyveną
Skaudžias akimirkas išrovus
Tu pasakei, - tai sapnas
Kai mums sapnuojas rytas
Kai paukščiai sveikiną pirmieji Saulę
Ir vėl į žvilgsnį Meilę sugražiną
Kuri pašaukusi mus toliais vedą
Dabar žinau
Kad nieko keisto
Nėra sapnuose
Kai mes į savo guolį
Pasišaukiame pasaulį
Ir iš jo lygumų
Pakylame į aukštį
Dabar žinau
Kad niekas nesuplėšys šydo to
Nes jis iš Meilės
Tiktai apaugusius aukot reikės
Nereikalingus daiktus
Kad netrukdytu jie
Pažvelgti viens kitam į veidą
Dabar žinau
Kad niekas nenurimsta
Kol kraujas verda visą amžių
Ir kraujo srovės
Valosi sau kelią
Per nebūties slenksčius
Į savo skaisčia BŪTĮ
Tu būk man impulsas
Tu būk man impulsas
Tu būk širdies manosios dūžiais
Kai abejonės plaikstosi į veidą
Kad savimi galėčiau aš išlikti
Ir kad pajust galėčiau tavo Meilę
Kuri garsus širdžių vėl atkartoja
Neleidžia pasitenkint savimi, nurimt
Tik tas kas žemėj viską paaukoja
Suprast tegali prasmę kad gyvent
Dėl ko judėti verta ir aukotis
Kad ta auka sugrįžtu - Meilės šalimi
Tik tam kas moka nors truputi duoti
Atgal sugrįžta jau prinokusia dalim
Ir aš nenoriu tos rimties
Kur viskas dvelkia rimstančiais jausmais
Man dovanok savy užgniaužta audrą
Kad aš dalim audros tos pasijusčiau
Ir kad pajusčiau kur tavy dar skauda
Kai stiprios bangos į krutinę dūžtą
Priversdamos ir vėl norėt gyvent
Visko prasmė
Vėl brendu aš iš nakties
Į šio pasaulio rytą ankstų
Kad paliest tave
Savais delnais prie tavo sapno slenksčio
Ir ištart ne žodžiais mintimis
Nebylią Visko prasme
Kad prabudus šio pasaulio beprasmybėj
Vėl surast galėtum
Kito savo sapno pradžią
Pasiversk
Užsidenk savąsias akis
Savaisiais svajonių sparnais
Ir pavirsk
Į lietų pavirsk
Ir drėkink savimi
Dykumą balta
Išdžiuvusias pievas
Pavargusius žmones
Ir ištirpk lietumi
Paukščio sparnuose
Plunksnų galuose
Mano sapnuose
Ir ištirpus vėl virsk
Vėju miškuose
Juros bangose
Aidu kalnuose
Ir svajok širdimi
Ir gyvenk viltimi
Ir išlik savimi
Savo svajose
